VMT spektaklis | SCILĖ NORI BŪTI ŽMOGUMI

Vienos dalies absurdiškai nuotaikinga komedija kartu su nuostabiu aktorių ansambliu   VMT spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ sukurtas pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza” patraukia savo neįprasta forma, subtiliu humoru, paradoksais, tiriamu žvilgsniu į kultūrą ir literatūrą. Režisierė – Gabrielė Tuminaitė Pjesės autorė – Paulina Pukytė   2023 m. spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“ dviems kategorijoms: Paulina Pukytė – už dramaturgiją ir kūrybinė grupė – už videografiją ir šviesų dizainą.   Scenografijos autorius – Aistis Kavaliauskas Kostiumų dailininkai – Deividas Katkus, Sidas Martinavičius Šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas Garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė Muzika – Fausto Latėno ir Manto Mockaus Grimo dailininkai – Dalia Žakytė-Bučienė, Sidas Martinavičius Judesio konsultantas – Raidas Petrauskas   Vaidina: KIRKĖ (RAGANA) – Eglė Mikulionytė SCILĖ (PABAISA) – Elžbieta Latėnaitė ODISĖJAS (POETAS) – Arvydas Dapšys HOMERAS (AKLAS (?) PASAKORIUS) – Vaidotas Martinaitis INFLUENCERĖ – Agnė Šataitė DU NETIKRI ZUIKIAI – Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS – Edmundas Mikulskis   Atklydusi iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, mergina Scilė jaučiasi tarsi įstrigusi „kalno pozoje“. Visgi ji nebenori būti tik nejudančia uola, turinčia vos vieną, nors ir galingą savo funkciją – pulti ir naikinti.   Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas gyvenimo mokytoją (vadinamąją „koučerę“) raganą Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, kadaise kone sėkmingai praplaukęs „tarp Scilės ir Charibdės“, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?   Pjesė „Kalno poza“, rodos, prabyla antikinių herojų balsais, tačiau fikcija greitai pinama su realybe, istorija su šiandiena, graikų mitologija su lietuviškąja istorija (ar šios istorijos mitologija). Svarbūs tampa ir kūrinyje esantys žinomi moteriški personažai, kurie ir paskatina sugrįžti prie senųjų tekstų su nauju žvilgsniu, aptarti juos iš naujos perspektyvos.   Režisierė Gabrielė Tuminaitė tęsia kūrybinį dialogą su P. Pukyte ir pristato įdomios ir itin įtraukios formos spektaklį. Savo pobūdžiu kūrinys neleidžia nuobodžiauti, priverčia mąstyti skirtingomis perspektyvomis – turinio požiūriu, atrodytų, lengvas darbas kartu yra ir intelektualus, įspūdingas žaidimas. Kūrinyje pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“.