William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA,rež. O.Koršunovas

Spalio 18 d. spektaklis ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA titruojamas į anglų kalbą. Titrai geriausiai matomi nuo 17 eilės.    ◊ 2003 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias režisierius – Oskaras Koršunovas ◊ 2003 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia scenografė – Jūratė Paulėkaitė Režisierius — Oskaras KORŠUNOVAS Scenografė — Jūratė PAULĖKAITĖ Kompozitorius — Antanas JASENKA Kostiumų dalininkė — Jolanta RIMKUTĖ Šviesos dailininkas — Eugenijus SABALIAUSKAS Choreografė — Vesta Rasa GRABŠTAITĖ Režisieriaus asistentas  — Augustas GORNATKEVIČIUS VAIDINA: Džuljeta Kapuleti – Digna KULIONYTĖ, Agnieszka RAVDO     Romeo Montekis – Laurynas JURGELIS   Merkucijus – Marius Michailas REPŠYS    Tebaldas – Kęstutis CICĖNAS, Saulius AMBROZAITIS    Benvolijus – Eimantas PAKALKA    Džuljetos auklė – Eglė MIKULIONYTĖ    Pranciškonas Lorencas – Arvydas DAPŠYS    Paris, kunigaikščio giminaitis – Gediminas RIMEIKA    Kapuleti – Dalia MICHELEVIČIŪTĖ    Kapuletis – Vaidotas MARTINAITIS    Monteki – Vesta GRABŠTAITĖ    Montekis – Remigijus BILINSKAS    Kunigaikštis Eskalas; Vaistininkas – Arūnas SAKALAUSKAS    Tarnas Pjetras – Aurelijus POCIUS  Miestelėnai:  Gailė BUTVILAITĖ,   Gerda ČIURAITĖ, Taura KVIETINSKAITĖ, Lukas MALINAUSKAS, Kamilė PETRUŠKEVIČIŪTĖ,  Augustė POCIŪTĖ,  Oskar WYGANOWSKI,  Arūnas VOZBUTAS  Premjera – 2003 m. birželio 13 d. Atnaujinto spektaklio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – 2015 m. vasario 6 d. Režisierius Oskaras Koršunovas: Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta” dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį. Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų. Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės. Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjimą tradiciją. Spektaklio prodiuseris – OKT / Vilniaus miesto teatras Koprodiuseriai – Avignon Festival, Remscheid City Theatre, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Programa THEOREM